Ūmaus astmos priepuolio gydymas

Didelės rizikos pacientai. Visiems sergantiems astma, nepriklausomai nuo jos sunkumo, gali išsivystyti ūmus astmos epizodas, dažnai aprašomas kaip astmos priepuolis. Dažniausia astmos priepuolio priežastis yra virusinė kvėpavimo infekcija. Ji yra 50 proc. suaugusių hospitalizacijų dėl astmos priežastis. Šios infekcijos gali būti sukelti staigų kvėpavimo funkcijos pablogėjimą, kurio su inhaliuojamais kontroliuojančiais (prevenciniais) medikamentais nepavyksta visai išvengti.

Kitos astmos paūmėjimo priežastys yra kontaktas su alergenu, kai alergiškas žmogus susiduria su alergenu, kurio nėra jo įprastinėje aplinkoje. „Audros astma” yra specialus pavyzdys. Astmos epidemijos gali kilti tarp žmonių, kurie turi žolių žiedadulkių sukeltą alerginį rinitą pavasarį ar vasarą, kai kilus audrai, ore būna daug žiedadulkių. Audra sukelia žiedadulkių daleles ir todėl įkvepiama smulkesni žiedadulkių alergenų į apatinius kvėpavimo takus, taip sukeliamas astmos priepuolis. Panašiai ir sunkios maisto alergijos į riešutus ar vėžiagyvius gali sukelti astmos priepuolius. Asmenims, turintiems tokią maisto alergiją, dažniausiai būna ir anafilaksijos simptomai, bet kai kuriems astma yra pagrindinis ūmios reakcijos į maistą simptomas ir ją reikia atpažinti ir atskirai gydyti.

Kaip kurie medikamentai, pavyzdžiui, kaip β-blokatoriai, net akių lašuose, gali išprovokuoti astmos paūmėjimus. Sergantiems aspirinine astma liga gali paūmėti išgėrus aspirino ar kito NVNU. NVNU reakcijos geriausiai aprašytos sergantiems nealergine aspirinine astma ir turintiems nosies polipus. Tiems, kuriems yra šis astmos variantas reikėtų vengti aspirino ir visų kitų NVNU.

Reguliarus astmą kontroliuojančio medikamento vartojimas ženkliai sumažina, bet visiškai neeliminuoja staigaus astmos priepuolio rizikos. Astmos paūmėjimai gali atsirasti pacientams, kurie negauna tinkamo gydymo kontroliuojančiais medikamentais. Pacientų, kuriems yra staigus astmos paūmėjimas, reikėtų paklausti kokį prevencinį medikamentą vartoja, reikėtų apsvarstyti naujo medikamento paskyrimą ar jau vartojamo medikamento dozės korekciją, kad būtų galima išvengti tokių paūmėjimų ateityje.

Kaip atpažinti sunkų priepuolį. Tiek pacientui, tiek medikams svarbu atpažinti sunkaus astmos priepuolio simptomus ir žinoti, kada kreiptis dėl tolimesnio gydymo.

Pacientai gali atpažinti sunkų priepuolį iš simptomų dažnio ir sunkumo. Dažniau nei kartą per 4 valandas besikartojantys astmos simptomai, kurių gydymui reikalingas bronchus plečiantis medikamentas, yra astmos priepuolio, kurio gydymui reikia papildomų medikamentų, ženklas. Dažniausiai pacientai, kuriems yra astmos paūmėjimas nusako savo astmą kaip „nekontroliuojamą“. Tai yra aiškus ženklas, kad reikalinga skubi pagalba. Pacientai taip pat gali sekti savo PEF. Jei matavimas yra 50% ar mažiau ir gydymas bronchus plečiančiais vaistais neduoda greito efekto, tai yra ženklas, jog reikalinga neatidėliotina pagalba.

Gydytojai turi įvertinti astmos priepuolio sunkumą pagal lentelę. Svarbu prisiminti, kad astmos sunkumas nustatomas pagal blogiausią parametrą. Reikia atkreipti dėmesį į kvėpavimo dažnį, sąmonės būklę ir ar pacientas geba kalbėti ištisais sakiniais, frazėmis ar paskirais žodžiais. Visiems pacientams, kurie atvyko pas gydytoją dėl ūmaus astmos paūmėjimo, reikia objektyviai įvertinti bronchų obstrukcija išmatuojant PEF ar kraujo dujas, jei išmatuoti PEF neįmanoma.

Ūmaus astmos priepuolio gydymas
         Algoritmas pacientams, kurio jie turi laikytis astmos paūmėjimo metu.
* Didelės mirties nuo astmos rizikos pacientai turi susisiekti su gydytoju tuoj pat po pradinio gydymo, kadangi gali būti reikalingas papildomas gydymas. PEF: didžiausias (maksimalus) iškvėpimo srovės greitis.

Astmos savikontrolė. Sergantieji astma turi turėti surašytą veiksmų planą, kuris palengvina ūmių priepuolių atpažinimą ir išvardina gydymo galimybes. Veiksmų planas turi apimti krizės planą ir paaiškinti pacientui kada jis turi kviesti greitąją pagalbą. Planas turi būti sukurtas individualiai kiekvienam pacientui, bet apskritai pacientai turi kreiptis dėl skubios medicininės pagalbos jei jų tris ar daugiau kartų vartotas simptomus palengvinantis vaistas neefektyvus, jei jie jaučia, kad astma yra nekontroliuojama ar jų PEF išlieka mažiau nei 50 % numatyto.

Ne tokių sunkių priepuolių metu, kai nereikalinga hospitalizacija, pirmiausia reikia padidinti įprastai vartojamo bronchus plečiančio medikamento dozę (tačiau dažni simptomai ir dažnas bronchus plečiančių vaistų poreikis rodo, kad reikalingas papildomas gydymas). Vidutinio sunkumo astmos paūmėjimai nustatomi esant padidėjusiam bronchus plečiančių vaistų poreikiui (iki karto per 4 valandas), pabudimams dėl astmos naktį ir dusuliui. Kaip taisyklė PEF bus 50-80% numatyto, priklausomai nuo prieš tai buvusio astmos sunkumo.

Po konsultacijos su vietiniu (šeimos) gydytoju pacientas gali pradėti vartoti geriamus kortikosteroidus, tai yra prednizoloną, 1 mg/kg ar 50 mg dienai suaugusiam. Sergantiems sunkesne astma, norint išvengti sunkaus priepuolio, svarbu greitai pradėti gydymą geriamais kortikosteroidais. Todėl šie pacientai gali turėti šių vaistų atsargas namie. Jei jau pradėtas gydymas geriamais kortikosteroidais, jis turi būti tęsiamas bet 5 dienas.

Kreiptis į ligoninę reikia visiems pacientams, kuriems, nepaisant gydymo geriamais kortikosteroidais, išlieka sunki persistuojanti astma ar simptomai, ar tiems, kurių astma sunki. Pacientams, kuriems buvo sunki ar nestabilios eigos (nenuspėjama ir sunki) astma, gydytiems reanimacijoje, turintiems sunkumų gaunant tinkamą medicininę priežiūrą ar psichosocialinių problemų, gali reikėti kreiptis į ligoninę dar anksčiau. Paguldžius į ligoninę galima skirti parenterinį gydymą ir sekti paciento su sunkia bronchų obstrukcija būklę, kad būtų įsitikinta, jog yra atsakas į astmos gydymą, kartu užtikrinamas gydymo skyrimas ir paciento saugumas. Esant reikalui ligoninėje taip pat galima prijungti dirbtinį kvėpavimą.

Dauguma sergančiųjų astma miršta ne ligoninėje. Dažniausiai tai sirgę sunkia astma, bet kartais ir tie, kurių astma buvo laikoma lengva. Gydymas tik bronchus plečiančiais vaistais be palaikomojo (prevencinio) gydymo ar per dažnas bronchus plečiančių medikamentų vartojimas yra tam tikras mirties nuo astmos rizikos faktorius. Kiti rizikos faktoriai yra šie: anksčiau
buvęs gyvybei pavojingas astmos priepuolis, hospitalizacija dėl astmos per pastaruosius metus, nepasiekiama medicininė priežiūra dėl socialinės ar fizinės izoliacijos, įskaitant ir psichosocialinę negalią, ypač psichiatrinę ligą, priklausomybę nuo kokių nors medžiagų, prastą paskirto gydymo laikymąsi ir sunkumus gaunant gydymą. Asmenys su šiomis problemomis
turėtų būti atidžiai prižiūrimi, gali būti reikalinga anksti juos nukreipti gydymui į ligoninę.

Apsaugantys nuo mirties dėl astmos faktoriai yra nuolatinis inhaliuojamų kortikosteroidų vartojimas ir asmeninio astmos gydymo plano laikymasis. Visus paguldytus į ligoninę dėl astmos pacientus turi apžiūrėti kvėpavimo ligų specialistas. Tuos, kuriems yra gyvybei pavojinga ar nestabilios eigos astma, ir toliau pastoviai turėtų prižiūrėti specialistai.

Ūmios sunkios astmos gydymas ligoninėje. Staigaus astmos paūmėjimo gydymas pagrįstas pradiniu sunkumo įvertinimu. Sunkumo klasifikacija remiasi objektyviais kvėpavimo takų obstrukcijos požymiais, tokiais kaip negalėjimas kalbėti sakiniais, pulso dažnis, sąmonės būkle ir, svarbiausia, PEF reikšme. Įsotinimo deguonimi matavimai yra naudingi, tačiau reikia nepamiršti, kad įsotinimas deguonimi gali būti pagerėjęs dėl kartu su medikamentu per srovinį vaistų purkštuvą gaunamo deguonies ir tai neatspindės ventiliacijos taip gerai kaip kraujo CO2 matavimai.

Neatidėliotinos pagalbos skyriuje. Visiems pacientams turi būti skiriami inhaliuojami bronchus plečiantys vaistai, o tie, kuriems yra vidutinio sunkumo ar sunkus paūmėjimas, turėtų būti gydomi geriamais ar leidžiamais kortikosteroidais. Pacientai su gyvybei pavojingu priepuoliu turėtų būti gydomi intensyvios priežiūros skyriuje. Jei nėra atsako į gydymą ar paciento būklė nesikeičia dvi valandas, reikėtų spręsti dėl paciento guldymo į ligoninę.

Ligoninėje. Pacientą paguldžius į ligoninę stebėjimas ir gydymas turėtų būti:

  • Dažnas (bent kas 2 valandos) PEF, įsotinimo deguonimi, kraujospūdžio ir pulso stebėjimas
  • Deguonies skyrimas, kad įsotinimas deguonimi būtų virš 92%
  • β2 agonistų skyrimas bent kas 4 valandas ar, esant reikalui, pastoviai
  • Geriamų ar leidžiamų kortikosteroidų skyrimas
  • Stebėjimas ar neblogėja bendra būklė.

Ūmaus astmos priepuolio gydymas
         Astmos paūmėjimo gydymas skubios pagalbos skyriuje. Pritaikyta iš Britų krūtinės draugijos/Škotijos tarpuniversitetinių rekomendacijų tinklo.

Ūmaus astmos priepuolio gydymas
         Suaugusių astmos paūmėjimo gydymo ligoninėje algoritmas. ŠSD- širdies susitraukimų dažnis, AKS arterinis kraujospūdis, PaCO2: dalinis (parcialinis) anglies dvideginio slėgis arteriniame kraujyje; PEF: didžiausias (maksimalus) iškvėpimo srovės greitis; SaO2: arterinio kraujo įsotinimas deguonimi SpO2 SaO2: įvertintas pulso oksimetrija; Š&E šlapalas ir elektrolitai.

Pastovus stebėjimas ligoninėje užtikrina pasveikimą , pacientas supažindinamas su palaikomuoju gydymu prevenciniais medikamentais bei astmos gydymo planu, kurio reikės laikytis po gydymo ligoninėje. Kol pacientas guli ligoninėje yra idealus laikas astmos apmokymams. Ligonėje naudotos astmos apmokymų priemonės yra naudingos sumažinant pakartotinių hospitalizacijų dėl astmos skaičių.

Stebėjimas. Visi iš ligoninės išrašomi pacientai turi turėti vaistus, surašytą veiksmų, astmai pablogėjus, planą ir paskirtą laiką apsilankymui pas gydytoją tolimesniam astmos gydymui. Geriami kortikosteroidai turi būti tęsiami bent 5 dienas po išrašymo iš ligoninės. Yra svarbu įvertinti astmos kontrolę po išrašymo iš ligoninės ir atitinkamai pakoreguoti tęsiamą palaikomąjį gydymą.